Pirmas didelis Japonijos šiuolaikinio meno pristatymas Lietuvoje Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) „Big in Japan“ nėra tipiška grupinė paroda, kurioje siekiama pristatyti kuo platesnę kūrybos formų įvairovę, nei tyrimas teminiu pagrindu. Greičiau tai yra keturių solo parodų derinys, keturios atskiros erdvės su didelio mastelio kūriniais. Vis dėlto, šiuose skirtingų autorių meno pasauliuose mąstoma ir kalbama panašia kalba – įspūdingais vaizdiniais, kurie įtraukia žiūrovą lyg ryškus spalvotas sapnas su kiek fantastine atmosfera. Ypatingai stiprus vizualinis pradas – tai savitas Japonijos kultūros ir šios šalies šiuolaikinio meno scenos bruožas.

Vyriausia šios parodos dalyvė Yayoi Kusama, kuri laikoma žinomiausia pasaulyje Japonijos menininke, ŠMC pristato instaliaciją iš pripučiamų ir veidrodinių objektų „Taškelių manija – begalybės veidrodžių kambarys“. Polkos taškelių motyvas tapo išskirtiniu šios menininkės braižu ir lydėjo ją nuo ankstyvos vaikystės, kuomet pasireiškė jo liga – haliucinacijos, taškelių tinklu užklojančios visą jos regimąjį pasaulį. Leisdama žiūrovui įeiti į jos vizijų pasaulį, Kusama dalinasi su mumis ir savo egzistencijos tragizmu, ir nepailstama kova už gyvybę, kurios pagrindinis įrankis – gyvenimo džiaugsmas, išreikštas šokančių taškelių ornamentu.

Menininkų duetas iš Osakos Paramodel kviečia žiūrovą į spalvotą žaislinių geležinkelių pasaulį, tačiau miniatiūrinė traukinukų mylėtojų diorama su dirbtinės žolytės, polistirolinių kalnų ir kvarcinio smėliuko detalėmis jų rankose pavirto į gigantišką tinklą. „Paramodelic – graffiti“ - tai pabaigos neturintis trimatis grafitas, apraizgęs grindų, sienų ir lubų plokštumas, prasiskverbiantis net į gretimas erdves lyg koks fantastinis gyvis. Žiūrovas kviečiamas įeiti į žaidimo vidų – žaidimo, įgavusio nevaikiškas dimensijas ir prasmes.

Londone gyvenantis menininkas Hiraki Sawa šešių sinchronizuotų ekranų videoinstaliacijoje „Hako“ iš lėto miksuoja Japonijos atominės jėgainės, vienuolių šintoistų puoselėjamo miško, neįprastai kunkuliuojančios jūros ir kitus peizažus bei interjero vaizdus. Kiekviename iš šių vaizdų balansuojama ant vos apčiuopiamos natūralumo/dirbtinumo, realumo/siurrealumo ribos. Žaisliniam lėlių namo laikrodukui tiksint tikslų vietos laiką ir bespoksant į baltus sienos tapetus vos judančiame kadre, atrodo, kad visi šie vaizdai yra ne tiek išorinio, kiek vidinio pasaulio peizažai.

Go Watanabe specialiai Šiuolaikinio meno centrui sukūrė jau 26-31-ą androidą iš ciklo „Veidas („Portretas“). Šie stulbinantys nežmogiški veidai atrodo žvelgiantys iš šviesdėžių tiesiai žiūrovui į akis, nors žvilgsnio jie negali turėti – tai tik skaitmeniniu būdu sukurti modeliai. Šie gražūs albinosai iš pradžių atrodo identiški, tačiau tarp jų esama subtilių skirtumų – kiekvienam modeliui „transplantuota“ vis kito žmogaus veido oda, turinti skirtingą paviršiaus faktūrą, antakių ar plaukų liniją. Paradoksalu, bet vien asmens odos unikalumo, kuris išryškėja sudėjus greta keletą portretų, pakanka, kad visiškai dirbtinis sutvėrimas įgytų gyvybės ir žmogiškumo.

Išleistas parodos „Big in Japan“ katalogas, kuriame publikuojami kuratorių ir parodos dalyvių tekstai, ir gausu vaizdinės medžiagos, plačiau pristatančios šių menininkų kūrybą.

ŠMC skaitykla kviečia susipažinti su knygomis apie Japonijos kultūrą, meną, dizainą ir architektūrą, kurias šios parodos proga skaityklai padovanojo Japonijos ambasada Lietuvoje, bei su kitais, jau anksčiau bibliotekos kolekcijoje turėtais leidiniais apie šios šalies meną.