S.Valiulis: bandymas išsiųsti mirtį už gyvenimo ribų - nesėkmingas(2)

Perkamiausių knygų topuose karaliaujant siaubo, fantastikos, misticizmo literatūrai, „šėtonizmo“ ir „vampyrizmo“ temos vis lengviau skinasi kelią ir į didžiuosius kino ekranus.

„Saulėlydis“, „Jaunatis“, „Užtemimas“ – tik dalis garsios autorės Stephenie Meyr veikalų, atnešusių jai sėkmę ir pripažinimą. Savo populiarumu saga apie vampyrus aplenkė ir knygas apie Harį Poterį.

Kas skatina tokios literatūros vartojimą? Adrenalino ir baimės trūkumas saugioje visuomenėje? O gal iracionalių dalykų ieškojimas?

Pasaulį krečia nauja manija

UAB "Media Incognito", kuriai priklauso leidykla "Obuolys" bei interneto skaitytojų ir kino žiūrovų klubas "Level.lt", vadovas Paulius Virbickas atkreipia dėmesį, kad paskutiniu metu "vampyriška" literatūra „kepama“ neįtikėtinu tempu.

„Bent kartą per savaitę sulaukiame pasiūlymo iš užsienio partnerių leisti naują vampyrų serijos ciklą. Pasaulyje pati populiariausia - nemirtingumo ir kraujo tema. Kiek teko keliauti, pradedant JAV ir baigiant Japonija, minėta literatūra - perkamiausių knygų topuose. Žinoma, šis reiškinys – ir globalizacijos požymis, į mūsų šalį vėluojantis 3-4 metais“, - teigė pašnekovas.

Bene labiausiai pripažintomis knygų serijomis P.Virbickas vadino rašytojų Stephenie Meyer („Saulėlydis“)  ir Charlaine Harris („Mirusios širdys“) veikalus, kuriais kelis metus jau džiaugiasi ir Lietuvos skaitytojų auditorija.

„Jei kalbėsime apie S.Meyer knygas, kuriomis tenkinamas romantizmo poreikis - skaitytojų auditorija jauna ir moteriška. Autorės knygose nėra kūniškų aistrų, vaizduojama daugiau idealizuota meilė. Šiuo metu mūsų leidžiama Ch.Harris knygų serija skirta brandesnėms ir drąsesnėms moterims: ten jau ir sekso, ir viso kito, ko trūksta S.Meyer knygoje, rasite“, - intrigavo pašnekovas. 

Šiuo metu visuomenė gyvena mirties šlovinimo kultūroje. Kaip pavyzdį P. Virbickas pateikia Sukes Stekhaus serijos knygas, kurių pavadinime sutinkamas žodis - "miręs".

„Vampyrizmo“ žanrą galima vadinti amžinu, nes jis vis atgimsta kine, kultūroje, mene. O šoktelėjusius knygų pardavimus apie vampyrus P.Virbickas apibūdina kaip naują maniją ar nūdienos patologiją.

Daugeliui siaubo ir fantastikos knygų pasakojamų istorijų paskutiniu metu lemta pasiekti ir kino teatrų ekranus. Ne išimtis leidyklos "Obuolys" dar šį rudenį pasiūlytos knygos "Mirusios širdys" likimas. Pagal ją sukurtas serialas "Tikras kraujas" ( jų autoriai - serialo "Šešios pėdos po žeme" kūrėjai) JAV šiuo metu vadinamas kultiniu serialu.

„Baubas“ neaplenkė televizijos

Kino ir literatūros žinovas Skirmantas Valiulis "vampyrizmo“ apraiškų tikina pastebintis daugelyje gyvenimo sričių. Tiesa, lietuvių kine, anot S. Valiulio, vampyrų nebuvo, bet kiek to gėrio išugdė kinas – šiandien ir suskaičiuoti sunku.

Dar praėjusį savaitgalį kino kritikas per televiziją pasakojo stebėjęs TV projekte „Šok su manimi“ ant parketo pasirodžiusią Ingos Valinskienės ir jos šokių partnerio porą.

„Buvo labai įdomi scena, gaila tik, kad žiūrovai silpnai palaikė lietuviška baube virtusią I. Valinskienę. Mačiau, kaip komisija leipo iš malonumo žiūrėdama. Ir televizijos žiūrovams tai buvo tikra atgaiva“, - vieną seniausių siaubo filmų „Baubas“ prisiminė S.Valiulis. 

Senų filmų apie vampyrus simpatiku save vadinantis pašnekovas svarstė, kad visuomenės bandymas išsiųsti mirtį už gyvenimo ribų nebuvo labai sėkmingas.

„Naujoji, vakarietiškoji kultūra, kurioje neliko senųjų laidojimo papročių, stengiasi daugiau laiko skirti gyvenimui, bet matote, kaip išeina... Kai išmeti mirtį pro duris, ji įlenda pro langą tik kita forma. Taip „vampyrizmas“ bei artimos ir tolimos mirtys surado sau formą kine, animacijoje, literatūroje. Nuo Hario Poterio prasidėjęs domėjimąsis mistinėmis galiomis surado kelią ir į televiziją“, - asmeniniais pastebėjimais dalijosi S.Valiulis, asmeninėje kolekcijoje sukaupęs 300 siaubo filmų.

Velniava persmelkė realybę

„Mėgstu filmus apie lavonus-prisikėlėlius. Tai – savotiška vampyrų temos atmaina. Taip pat žinau, kad klasikinis kinas juos labai mėgo. Visuomet laukiu naujų Larso von Trier‘o filmų. Jis moka nustebinti vampyriškomis, šiurpiomis meilės scenomis ir, žinoma, savo talentu, kuris ne visiems malonus“, - teigė kino kritikas.

Kokį malonumą patyria tokių filmų mylėtojai? „O, žiūrovai gauna labai stiprų adrenalino ir baimės, kuri kaupiasi visuose mumyse, malonumą“, - sakė S.Valiulis. Šioje vietoje jis prisiminė lenkų kilmės režisierių, lėlinės animacijos pradininką Vladislovą Starevičių, kuris vienas pirmųjų pamėgo ekranizuoti velnią sekdamas N.Gogolio tradicija. „Matote, kokia sena lietuviška velniava?“, - juokėsi kino kritikas.

„Kai kurie stebisi įdomiai parašyta J.Basanavičiaus tautosaka "Iš gyvenimo vėlių ir velnių". Manau, kad įdomių ir pozityvių dalykų čia surandama. Bet tik tiems, kurie tuo domisi, o likusiems ir „Kukurūzų vaikų“ su vampyrais pakaks“, - S. Valiulis pastebėjo, kad paskutiniu metu velniavos ir tikrame gyvenime apstu. "Nužudymai ir sušaudymai realybėje šiomis savaitėmis permuša ir vampyrizmą. Tikra velniava ir reta savaitė, kai jos nėra“, - liūdnai mintį baigė pokalbininkas. 

Siaubas – garui nuleisti

Psichologės Daivos Balčiūnienės teigimu, gyvenant sunkiame ir nelabai apibrėžtame pasaulyje žmones valdo racionalumas, tačiau kažkur gyliai vis tiek išlieka iracionalių dalykų poreikis. Daugelis tik paaugę atranda tam tinkamą nišą – fantastinę ar siaubo literatūrą, kino filmus ir panašiai. „Tokiu būdu mes tarsi „nuleidžiame susikaupusį garą“: pyktį, agresiją... Visi turime destruktyvių ir iracionalių polinkių, o veikdami tai, kas mums miela, galime atsipalaiduoti geriausiai“, - tikino specialistė.

Mistinio žanro filmai ar skaitiniai žmogui žalos nedaro, nebent kalbėtume apie labai jauną auditoriją. „Tarkim, paauglys žiūrėdamas filmą apie vampyrizmą ar satanizmą, gali norėti tai pamėgdžioti, bet tai būdinga tik vienetams. Nors pažįstu ir suaugusiųjų, kurie dar ir dabar nejaukiai jaučiasi atverdami drabužinės duris“, - prisiminė D. Balčiūnienė.

„Pasitaiko, kad vaikystėje užsifiksavusio filmo vaizdinys iracionalią baimę kelia ir suaugus. Mano pačios dukra dar būdama maža per Užgavėnės taip išsigando velnio, kad paskui ilgą laiką jo bijojo. Nors ir žinojo, kad velnias ne tikras. Taigi, kai kurie dalykai vaikams gali kelti baimę“, - asmenine patirtimi dalijosi pašnekovė.

Gilinantis į vampyrizmu ar šėtonizmu persmelktą literatūrą specialistė pastebi, kad čia, kaip ir daugelyje gyvenimo sričių, galioja aukso vertės taisyklė – saikas.

„Labai daug šiuo atveju lemia asmenybės tipas. Būna žmonių, kurie prisiskaito knygų ir pradeda matyti tam tikrus ženklus, tiki jais patys, aiškina kitiems ir pan.Tačiau netrūksta ir intelektualių žmonių, kurių neapkaltinčiau proto ar kompetencijos trūkumų. Žiūrėdami siaubo filmus jie tarsi persijungia į kitą realybę, atsipalaiduoja. Jei ne peržengiamos sveiko proto ribos – tai puikus laiko praleidimo būdas“, - teigė D.Balčiūnienė.