Požiūris į plaukus įvairiais istorijos laikotarpiais

Sveiką gyvūną atpažįstame iš guvaus būdo ir blizgaus, glotnaus bei tankaus kailio. Žmogus — kur kas tobulesnis padaras, tačiau evoliucija nenumalšino jo dėmesio plaukams.

Parodyk savo plaukus, ir pasakysiu, kas esi, — plaukai tebėra sveikatos bei patrauklumo atspindys, o šukuosena išduoda įpročius ir gyvenimo būdą. Maža to, žmonija visada plaukus siejo su seksualumu, o šiandien galime kalbėti apie ištisą plaukų erotiką. Pirmoji žinoma “teorija”, jog blondinės yra ramios bei švelnios, rudaplaukės — rafinuotos, brunetės — aistringos. Taip pat sakoma: “Ilgas plaukas — trumpas protas”. Beje, ši patarlė nediskriminuoja moterų, kaip daugelis mano, — ilgą laiką vyrai taip pat buvo ilgaplaukiai. Atvirkštinė plauko proporcija protui kilo iš senos daugelio kultūrų tradicijos: jaunos netekėjusios merginos augino ilgus plaukus, o ištekėjusios juos kirpdavo ar uoliai slėpdavo nuometais, skaromis, kykais. Jauniklei stinga gyvenimo patirties, todėl sakoma “trumpas protas”. Bet užtat ji ilgais žvilgančiais plaukais vilioja vyrus. Žmona su nuometu ar kukliai susegtais plaukais nebegundydavo svetimų vyrų, o našlės ir vienuolės iš viso slėpė plaukus ir net dalį veido — taip  rodydavo panieką šio pasaulio tuštybei. Šios taisyklės laikėsi visos tradicinės patriarchalinės visuomenės.

Laisvėjant papročiams, ir vyrai, ir moterys stengėsi pabrėžti savo patrauklumą bei  sveikatą (t.y. — plaukus). Ši tendencija išryškėjo jau senosiose egiptiečių, asirų ir persų kultūrose — jie sugalvojo ir ėmė nešioti perukus. Pirmieji plaukų pakaitalai gaminti iš arklių karčių, avių vilnos, augalų plaušų ir imitavo daugybę supintų sruogų. Geidžiamiausias peruko modelis buvo panašus į šiuolaikinį carré su trumpais kirpčiais ir stačiu kampu nukirptais šonais. Kuklesni vilnoniai ar plaušiniai perukai nuo kaitrios saulės saugojo ir varguolių pakaušius. Tik žemiškųjų pagundų atsisakę žyniai skutosi plikai. Senajame Egipte perukas simbolizavo valdžią ir hierarchijos padėtį — jis tarsi kariniai antpečiai tarnavo kaip atpažinimo ženklas.

Senovės Romoje atsirado nauja perukų rūšis — pavienės natūralių plaukų garbanos, didinančios šukuosenos apimtį. Nuo XIX amžiaus šios pridėtinės sruogos vadinamos chignon (šinjonu), o antikinės Romos laikais jos buvo maskuojamos juostomis, rožių vainikais bei šydais ir slėpė nuo tuomet plitusių venerinių ligų ar senatvės  išretėjusius plaukus.

Ilgus Viduriniųjų amžių šimtmečius perukai nedėvėti — juos pakeitė kykai, kepurėlės, šydai. Tik XVI amžiuje Anglijos karalienė Elžbieta I pasipuošė smulkių raudonų garbanų peruku. Ši valdovė dėl politinių priežasčių susikūrė “karalienės—mergelės” įvaizdį. Ištarusi istorinę frazę: “Aš susituokusi su Anglija”, Elžbieta ėmė naudoti teatrališkai išraiškingą grimą, o slenkančius plaukus slėpė ne tradiciniu anglišku ištekėjusios moters kyku, bet rausvaplaukiu sufrizuotu peruku, kuris ilgainiui ėmė nykiai kontrastuoti su jos senstančiu veidu.

Po šimtmečio karaliai vėl susigrąžino peruką kaip pasiaukojimo, valdžios ir jaunystės  simbolį. XVI amžiaus pabaigoje — XVII amžiaus pradžioje Vakarų Europai rūpėjo ne perukai. Siaučiant Trisdešimties metų karui mada surūstėjo, vyrų ir moterų kostiumai supanašėjo, o Europos karališkųjų dvarų gyvenimas apmirė — bajorai kariavo. Į valdžią atėjo jaunasis Liudvikas XIV, jis susirūpino Prancūzijos dvaro prestižu: buvo statomi didžiuliai rūmų ir parkų kompleksai, dailė įgavo didingus mastus, o dvaro madai prireikė perukų. Pastarieji tapo būtina vyriško kostiumo detale, nes tobulino figūros proporcijas. Teatrališki dvaro ritualai vyko milžiniškose salėse, todėl bendras figūros vaizdas turėjo būti itin išraiškingas ir nulemtas scenografinės optikos principų: ilgi garbanoti plaukai, siauras liemuo ir rankovės, platėjantys skvernai ir paplatinti rankogaliai. Moterys naudojosi kuodus aukštinančiomis pridėtinėmis garbanomis. Perukams suteikti specialūs pavadinimai: á la lion (“liūtas”), allonge (“pailginantis”), oreilles de chien (“šuns ausys”), bandeau d’amour (“meilės juosta”). Lietuvoje, perėmusioje XVII a. Europos madas, vyriški perukai nebuvo itin populiarūs, juos dėvėjo svetimšaliai ar karaliaus aplinkos didikai; tuo tarpu kiti trumpai kirposi ar skutosi, manydami, jog tokia šukuosena labiausiai atitinka bajoro—kario įvaizdį.

XVIII amžius Europoje nedvejojant gali būti vadinamas “perukų amžiumi”. Amžiaus viduryje grožio pavidalus diktavo baltajam auksui prilygintas porcelianas, kurio formulė Europoje atrasta 1708 metais. Itin pamėgtos pastelinės spalvos ir matinis švytėjimas. Taip atsirado baltas perukas ir ryžių bei kviečių miltų pudra nubarstytas veidas ir plaukai. Pasirodyti be peruko — vadinasi, pasirodyti nuogam. XVIII amžiaus pirmojoje pusėje išpopuliarėjo koketiškos moters—rožytės įvaizdis ir  nedidelė sugarbanota galvutė su keliomis ilgomis garbanomis nugaroje. Vyrai nešiojo perukus su garbanomis šonuose, vadinamus ailes de pigeon (“balandžio sparnai”) arba “asilo stuburas” (en dos de l’âne). Amžiaus pabaigoje perukas tapo beveik liguistai rafinuotas: “Kelias iš Paryžiaus į Versalį buvo apsunkintas rūpesčio nesulamdyti pasijonių ir klosčių. Be to, pirmą kartą norėjau išbandyti baisiai nepatogią, tačiau tuo metu labai madingą šukuoseną: po plaukais buvo paslėpta keletas plokščių, galvos formai pritaikytų buteliukų su vandeniu ir pamerktomis gyvomis gėlėmis. Ne visuomet pavykdavo tokią šukuoseną išlaikyti, tačiau pasisekus atrodydavo labai gražiai. Pavasaris ant galvos, apsuptas sniego baltumo pudros debesiu, sukeldavo kerintį įspūdį”, — rašo prancūzė dama XVIII amžiaus pabaigoje. Be gyvų gėlių, jis puoštas ir daržovėmis (á la jardiniere — sodininkė), o po prancūzų laivyno pergalės Breste 1778 metais — ir laivų modeliais (á la frégate). Kitas 1794 metų memuarų autorius teigė, jog perukai tuomet buvo keičiami triskart per dieną — rytais dėvėtas juodas, per popietinius vizitus — rausvas ar kaštoninis, vakare — baltas. Per prancūzų revoliuciją perukai gaminti iš natūralių plaukų — Prancūzijos miestų aikštėse buvo pristatyta giljotinų. Puošeivos po bausmės vykdymo išsirinkdavo norimą natūralių plaukų atspalvį.

Prancūzų revoliucija ir negailestingoji giljotina beveik pusantro šimto metų sustabdė peruko tobulėjimą. Visą puritoniškąjį buržuazinį XIX amžių niekintas bet koks gražinimasis — kosmetika ir pavienės pridėtinės garbanos laikytos lengvo elgesio moterų privilegija, todėl perukas vėl tapo “begėdiško” seksualumo ženklu.

Perukas ir šinjonas atgimė 1962 metais. Gal jį galima tapatinti su įvykusia seksualine revoliucija? 7-ąjį dešimtmetį išrastos kontraceptinės piliulės, pokarinis gyventojų skaičiaus didinimo bumas jau buvo praėjęs, o dėmesio centre atsidūrė Amerika su pirmaisiais milijonieriais, dideliais pinigais, begalinėmis ambicijomis, gyvenimo džiaugsmu ir vešliais plaukais. Solidžios šeimų motinos ir vos koledžus baigusios jaunuolės ėmė puoštis perukais — pirmosioms tai buvo amžinos jaunystės iliuzija, antrosioms — galimybė akimirksniu pakeisti plaukų spalvą ir šukuoseną. Perukai plačiai paplito, nes jie pradėti gaminti iš pigaus sintetinio pluošto. 8-ojo dešimtmečio pradžioje iš sintetinių plaukų šaipėsi prieš miesčionišką gyvenimo būdą nusiteikę roko muzikos maištininkai — jie sukūrė sušiauštų rožinių, mėlynų, žalių perukų. Plaukų pakaitalas įgijo naują reikšmę ir tapo nepakeičiama priemone žaibiškai keičiant tapatybę.

10-ąjį dešimtmetį išgarsėjo prancūzas kirpėjas Julienas d’Ys  — jis atgaivino perukus ir grąžino juos ant podiumų. D’Ys juos vėlė, mirkė akrilo dažuose, naudojo keisčiausias natūralias ir sintetines medžiagas ir sukūrė aukštąją perukų madą. Jo kūryboje atsirado auksuotų lapų, keisčiausių raguotų formų, fantastinių garbanų. Įsivaizduokite senovinius perukus, adaptuotus nežemiškų civilizacijų, — tai ir bus Julieno d’Ys stilius. “Seksualiąją” peruko paskirtį jis pakeitė naujų formų eksperimentais.

Tačiau 1999-aisiais kartu su ilgaplaukėmis podiumo manekenėmis grįžo ir senosios svajonės apie romantišką ilgakasę mergelę, gamtos kūdikį, siaučiantį ne pievose ir miškuose, o didmiesčio gatvėse. Švytinti oda, kuklus makiažas, sveikas kūnas ir, žinoma, besiplaikstantys ilgi plaukai, natūrali moters puošmena. Tačiau kaip atsiauginti ilgus plaukus, kai pastarųjų sezonų mada diktavo trumpas, asketiškas šukuosenas? Akimirksniu daugybė moterų šią svajonę įgyvendino įsigijusios naująjį peruką, vadinamą “pailginimu” (“extensions”). Dirbtiniai plaukai meistriškai įpinami prie pat šaknų. Rezultatas atperka kirpėjo triūsą ir kliento kantrybę — sukuriama absoliutaus natūralumo iliuzija.

Atrodo, vis dar kuriamos pažangiausios plaukų ilginimo technologijos, jog įgyvendintume senas kaip pasaulis svajones apie ilgus žvilgančius plaukus. Ar pamenate Brolių Grimų pasakos bokšte įkalintą princesę, pas kurią princas įsliuogdavo jos ilga kasa. Gera metafora, ar ne?