Vakar, liepos 7 d.,  Valdovų rūmų paramos fondas sukvietė vilniečius, miesto svečius ir Valdovų rūmų rėmėjus į tradicines Valdovų rūmų rėmėjų pagerbimo iškilmes.

Renginio pradžioje įvyko senosios muzikos koncertas “Valdovo pasveikinimas’’, kurį atliko kolektyvai “Bancheto musicale’’ ir “Festa Cortese’’.

Šventės dalyvius linksmino Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinis pučiamųjų orkestras. Vadovas – plk. Algirdas Radzevičius.

Svečius pasveikino Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas, Lietuvos Respublikos Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, Valdovų rūmų paramos fondo valdybos pirmininkas Algirdas Vapšys, Valdovų Rūmų paramos fondo direktorius Edmundas Kulikauskas, Nacionalinio muziejaus LDK Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas,  Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Regina Narušienė, Valstybės laikraščio Lietuvos aidas redaktorius Algirdas Pilvelis.

Oratoriai džiaugėsi atstatytais Valdovų rūmais, vylėsi, kad pinai atstatyti šį, anot Prezidento Algirdo Brazausko, pagrindinį Lietuvos valstybingumo simbolį pavyks iki Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių paminėjimo 2010-07-15.

Dr. Vydas Dolinskas ir kiti pranešėjai teigė, kad apie 1661 m. rusų caro Aleksėjaus Michailovičiaus kariuomenės dalinai sugriautų Valdovų rūmų atstatymą svajojo ne tik XVII a. II p. – XIX a. pr. bajorai, bet ir menininkai. Tačiau dėl skirtingų priežasčių Lietuvos-Lenkijos valdovai šios savo rezidencijos neatstatė.

Atkurti ir skirtingai apibūdinami Valdovų rūmai apie mūsų Tėvynės didybę turėtų byloti tūkstantmečius.

Valdovų rūmų rėmėjai buvo apdovanoti Valdovų rūmų statytojo diplomais.

Džiaugiuosi, kad Lietuvos tūkstantmečio proga, buvau apdovanotas šiuo diplomu. Valdovų rūmų atstatymo idėja man labai artima: 2001-2005 m. buvau Valdovų rūmų paramos fondo savanoriu. Atsisakęs algos, tūkstančiams Lietuvos ir užsienio piliečių pasakojau šio Lietuvos valstybingumo simbolio istoriją, rinkau aukas jo atstatymui.

Niekada nepamiršiu tos nuostabios rūmų aplinkos, kuomet galėjome vaikščioti po autentiškus Žygimanto Augusto epochos akmeninius grindinius ar liestis prie Vytauto Didžiojo laikotarpiu sumūrytų rūsio skliautų likučių. Tuo pat metu džiaugėmės, kad po specialiais gaubtais slypėjo beveik visa Lietuvos istorija nuo geležies amžiaus pabaigos 500 m. pr. Kr. (galėjome matyti to laikotarpio laužavietę) iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo pabaigos ir suniokotų Valdovų Rumų nugriovimo.

Ši vieta nuostabi dar ir tuo, kad joje išliko dviejų tikėjimų – pagonybės ir krikščionybės paminklai. Vilniaus Katedros požemiuose randame pagonybės laikotarpio aukurą, o apie krikščionybę mums byloja eilę kartų perstatyta pati Katedra.

Nuostabu, kad šią saulėtą ir džiugią dieną susitikau beveik visus savo bendražygius ir dvasiškai artimus žmones. Jų tarpe kunigą Alionidą Budrių, bendražygius - Aldoną Makšimienę, Rimantą Matulį, Vytautą Varkalą, Ričardą Simonaitį ir kt. intelektualus. Drauge svajojome apie rūmų atstatymą ir šios svajonės suvienyti, dirbome nuoširdžiai.  Ačiū Dievui, kad mums pavyko padaryti tai, ką galėjome.